Čia sninga avelėmis

Skaičiau Delfyje straipsnį apie politines aktualijas. Mane labai sudomino viena pastraipa:
„Tačiau ekonomistai išaiškina, kad efektyvus būtų tik visuotinis nekilnojamojo turto apmokestinimas arba visų automobilių apmokestinimas. O jei būtų apmokestinami visi automobiliai, tai iš tokio „prabangos“ mokesčio galėtume tik šaipytis drauge su Eligijumi Masiuliu. Kur jau ten prabanga. Kiekvieną litą taupančiam pensininkui, jei jis apskritai turi automobilį, jo apmokestinimas juntamai smogs per piniginę. Savo ruožtu dirbančiajam, kuriam automobilis neretai yra darbo priemonė, automobilio mokestis būtų tas pat, kas algos apkarpymas.“Gal aš gyvenime kažko nesuprantu, tačiau būtent tai ir yra prabangos (nekilnojamojo nurto) mokestis. Pats straipsnio autorius teigė, jog kas vienam yra prabanga, kitam tėra būtinas pra/iš-gyvenimui įrankis. Įvedus visuotinį automobilio mokestį atsirastų tarsi rinka. Kiekvienam automobilio savininkui tektų skaičiuoti, ar apmokestintąjį automobilį apsimoka turėti. Akvaizdu, jog asmeniui, kuriam automobilis yra darbo įrankis (taksi vairuotojas), automobilį apsimokės turėti net ir esant labai dideliems mokesčiams – kol atlyginimas po mokesčių bus mažesnis už bedarbio pašalpą. Esantieji kitoje lazdos turės apsispręsti, ar jie gali sau leisti išlaikyti automobilį. Panašu, kad čia priėjome prie paties prabangos apibrėžimo.
Normalu, jog naujas mokestis įvestų šiek tiek chaoso. Tačiau aiškiai matome, jog būtent visuotinis mokestis, iš kurio straipsnio autorius gardžiai juoktųsi, būtų efektyvus – paties mokesčio buvimas sukurtų natūralias sąlygas mokesčiui pasiekti tik tuos asmenis, kuriems jis skirtas. Mokesčio diferencijavimas leidybiniame/vykdomajame lygyje neturėtų prasmės, nes didžiąja dalimi prabangos mokestis būtų netaikomas būtent tiems, kuriems apmokestinamasis objektas ir yra prabanga.