Čia sninga avelėmis

Where, oh, where have you been my love?
Where, oh, where can you be?
It’s been so long, since the moon has gone
And, oh, what a wreck you made me

Neseniai atradau neatrastą salelę, kurioje vis dar glūdi keisčiausi daiktai… Retkartėlėmis ten vis nuplaukiu pagulėt po aukštu, lapotu medžiu, prie kurio stovi lentelė su užrašu „vaisius valgyti draudžiama“. O tiem vaisiam kristi ant kaktos nedraudžiama? ;/

Gulėjau kartą po medžiu, regis, nieko blogo nedariau, bet piktasis medis vis tiek prisitaikęs, kad sviedė uždraustąjį vaisių man kakton… Pikti liežuviai mala, jog didysis Niutonas didžiausią savo gyvenimo atradimą padarė lygiai taip pat gulėdamas po medžiu. Kai jau prasisklaidė žvaigždutės (pažiūrėkit kokį vaikystės filmuką ;]) supratau, ką aš ten radau. Tuos dangų siekiančius krioklius, sraunius upeliūkščius ir juose besimaudančias jaunikles vaivorykštėles, margaspalves gėles, sraidančias aplink. Vienaragį. Visa sala tiesiog trykšta spalvom ir gyvybe… Prsiminkite Avatar’ą – to pasaulio spalvas, formas, ypatingumą. Manoji salelė – keletą kart gražesnė. Žiūriu aš į ją, jos nuostabų kraštovaizdį ir rodos, kad tuojau širdis iššoks iš krūtinės ir nubėgs per pievas basa. Šitoks nuostabus jausmas ją aplankyti. Ir ten būdamas suprantu, kaip aš Ne.Nor.iu grįžti…