Čia sninga avelėmis

Pirmoji dalis buvo šiek tiek blevyzga. Šį kartą apie konkretesnius dalykus:
* Kaip atsiranda tokios krizės kaip šioji
* Kaip visiškai legaliai atsiranda virtualūs pinigai
* Ir iš viso, kas tie pinigai
* Ir kuo blogai palūkanos

Įsivaizduokime neseniai susikūrusią valstybę. Visais laikais pagrindinis turto matas buvo auksas. Daleiskim (mielas žodis), kad valstybė turi šimtą tonų aukso. Savo vidinėje rinkoje cirkuliuoti ji išleidžia milijoną baksų (hipotetinė valiuta). Taigi vienas baksas atitinka šimtą gramų aukso. Tada valstybė sukuria centrinį banką tiems baksams laikyti. Tačiau jis mažmena neužsiima – jis gautą milijoną paskolina komerciniam bankui su 5% palūkanomis. Bet centrinis bankas gudrus – išleidžiamas įstatymas (ar dar koks nors teisinis instrumentas), kuris neleidžia bankams skolinti daugiau negu 90% jų turimų pinigų. 10% paliekama indėlių atidavimui.

Verta paminėti, kad šis bankas jau yra rinkos žaidėjas. Jis išduoda 900 tūkstančių paskolą smulkiam bankui su 5% palūkanomis. Tuomet atgal iš jų priima tuos pinigus indėlių pavidalu su 4% palūkanomis – jam lieka 1%. Šiame banke yra jau 1 900 000 baksų indėlių, tad jis gali naujus 900 tūkstančių išduoti kaip paskolas, palikdamas 10% rezervo. Taip rinkoje yra sukuriami 810 tūkstančių visiškai virtualių pinigų. Nors tie pinigai išduodami BAKSŲ pavidalu, tačiau valstybė oficialiai yra išleidusi ir laidavusi savo auksu tik milijoną baksų. Likę 810 tūkstančių tėra didžiojo komercinio banko laidavimas padengti juos savo turtu, kurio jis, žinoma, neturi. Matematiškai gaunasi (atrodo ), kad šitaip galima į apyvartą išleisti papildomus 90% nuo pradinės sumos.

Viskas būtų gražu, bet kažkada ateina laikas paskolas grąžinti. Baksų rinkoje yra milijonas (grąžinant paskolas virtualūs pinigai nyksta). Tačiau kiekviena tolimesnė grandis viršesnei grandžiai yra skolinga ne tik pasiskolintus pinigus, bet ir palūkanas. Būtent šiai daliai gražinti pinigų tiesiog nėra. Nori nenori čia tenka įsikišti valstybei. Vienintelis dalykas, ką ji gali padaryti – išleisti daugiau pinigų. Tai atrodytų išsprendžia problemą, bet valstybės aukso ištekliai tai nepadidėjo. Taigi išleidus dar milijoną baksų, vienas baksas tampa vertas nebe 100g aukso, o tik 50. Iš to išeina, kad rinkoje atsiranda daugiau laisvų pinigų, daugiau virtualių pinigų, ir tuo pačiu vieno bakso perkamoji galia nukrenta – liaudyje mes tai vadiname infliacija.

Tai, kad centrinis bankas skolina baksus su palūkanomis reiškia, kad bet kuriuo atvėju už kiekvieną gautą baksą reikia atiduoti baksą plius palūkanas. Tai yra užburtas ratas. Kiekvieną kartą didžiajam bakui atiduodant skolą jis turi atiduoti ir palūkanas. Tad tie papildomi pinigai paimami ne iš ko nors kito, o iš galutinio vartotojo iš jų sukurtos pridėtinės vertės, pavyzdžiui atimant namą. Viskas būtų gerai, jeigu centrinis bankas priimtų skolą namais, bet jis nori baksų. Tad tenka tą namą paruodi. O iš kur gauti baksų jam nupirkti? Papildoma baksų emisija (: ratas užsidaro.

Nors pinigai turėtų būti tiesiog mainų priemonė, tačiau jie patapo žmonių pavergimo įrankiu. Visų pirma visuomet bus skurdusis sluoksnis, nes kažkas atiminės jų turtą. Bus ir turtingų. Pavyzdžiui bankų savininkai. Jie gali už vertingesnius baksus prisipirkti pavyzdžiui atimamų namų ir juos vėl parduoti tiem patiem žmonėm, tik už daugiau nuvertėjusių baksų. Tiesa, baksai juk tik popierėliai? Tad šitaip tiesiog žinant kada ką veikti galima jų nesmarkiai padauginti. Juk infliacija neįvyksta per naktį ;]